Ką bendro turi vienaakis jūrų plėšikas ir menininkas?

Pastaruoju metu vis garsiau ir garsiau skamba pavojaus varpai piratų uostuose—bent jau taip teigia žiniasklaida. Bet kaip yra iš tiesų? Kaip baigsis kova prieš failų mainų entuziastus? Ir negi visa tai virto opia visuomenės problema tik technologijų amžiuje?

Mano galva, įvykiai besiklostantys šiomis dienomis emocijų kiekiu prilygsta revoliucijai. Bet mūsų tema yra informacijos mainai ir intelektinės nuosavybės skolinimasis arba vagystės—patys ryškiausi pavyzdžiai slypi meno istorijoje; Kaskart, kai įvairių kartų menininkai (skirtingais laiko etapais) pradėdavo eksponuoti savo kūrinius, kurie savo paskirtimi paprieštaraudavo visuomenėje nusistovejusiems įpročiams ir normoms, nuvilnydavo nepasitenkinimo ir agresijos bangos. Vienas kubizmo tėvų, Pablo Picasso, „pasiskolino“ ir „išgrynino“ egiptiečių hieroglifus—mat jie buvo aiškūs ir suprantami savo struktūra kiekvienam (akis—migdolo formos plyšys veide; kojos ir rankos matomos—žmogus sveikas, etc), kad menininkas net nesuabejojo nugvelbdamas (kaip pasakytų šiuolaikiniai anti-piratai) ir panaudodamas juos savo darbuose.

Andy Warhol dažnai nė neprisiliesdavo prie savo meno kūrinių—visą darbą už jį įvykdydavo jo studijos darbininkai. Viršininkui padiktavus kokią fotografiją iš laikraščio įklijuoti į nurodytos spalvos foną gimdavo naujas meno kūrinys, kuris sukeldavo diskusijas apie tai, kas yra menininkas, o ką jau kalbėti apie intelektinę nuosavybę ir piratavimą.

Tikriausiai jau supratote, ką bandau pasakyti: abu minėti menininkai šiais laikais būtų laikomi piratais, jeigu ne jų pačių sukeltos revoliucijos mene prieš keliasdešimt metų. Abu jie (ir begalės kitų žmonių pasaulio istorijoje) sukėlė didžiulius ginčus apie intelektinę nuosavybę, darbą, ją kuriant, ir užmokestį už jos naudojimą: vieni teigė, kad pasekmės yra svarbesnės, nei veiksmas (t.y. kad geresnio produkto sukūrimas yra daug svarbiau, nei tai, kad idėja jam sukurti buvo pasiskolinta), kai tuo tarpu kiti šūkavo, kad buvo pavogta jų teisė „sukurti tą patį, tik vėliau“. Bet kas gi svarbiau: ar judėjimas tobulybės link kuo greičiau, ar pasipelnymas iš to?

Aš suprantu, kad mano mintis gali būti kiek miglota—tačiau aš bandau palyginti buvusias kontroversiškas idėjas ir jų atitikmenis šių laikų visuomenėje. Daugelis piratų žino arba bent jau girdėjo už ką stovi „Creative Commons“ organizacija: jie stengiasi palengvinti žmonėms dalintis savo kūriniais ir idėjomis—su sąlyga, kad autorius nebus pamirštas, arba, kad kūrinio idėja išliks ta pati, bet pateikimas gali būti visiškai kitas. Esmė—tobulinti produktus, šviesti visuomenę, dalintis savo idėjomis ir skatinti tai daryti kitus, pabrėžiant autoriaus teises ir „skolintojosi“ atsakomybę.

Man atrodo, kad piratavimas šiais laikais ir yra dalinimasis duomenimis siekiant aukštesnio tikslo: intelektualios muzikos, emocianalių filmų ir t.t. Tačiau yra žmonių, kurie, kaip ir anuomet, dabar šūkauja, kad tai jie yra aukos, kad jie kenčia dėl žmonių, kurie neperka jų muzikos vien dėl to, kad ją yra jau girdėję ir tas garsų kratinys su bukais tekstais potencialiems pirkėjams visai nepatiko. Kaip jau minėjau: visuomet yra žmonių, kurie siekia vien tik pelno, o kitoje fronto pusėje visuomet stovi žmonės, kurie kovoja už tobulesnę visuomenę ir aplinką. Ir taip jau atsitiko, kad dabar frontas atskyrė žmones, kurie naudojasi internetu rinktis prekes, už kurias jie norės sumokėti ateityje ir taip įnešti savo įnašą į natūralią evoliuciją, ir tuos, kurie siekia parduoti pirmiesiems jų teisę rinktis. Ne visai sąžininga…

Pabaigai užduosiu tik porą klausimų, kuriuos kviečiu aptarti komentarų skiltyje: kokia yra piratavimo samprata dabar ir už ką stovi baisioji media pramonė taip aršiai kovojanti prieš piratavimą?

Krizė skatina konkurenciją

krize_skatina_konkurencija

Matydamas paskutinių dienų įvykius, galima lengvai įžvelgti, kaip technologijos keičia žmonių įpročius, bei mąstymą. Prieš kelis metus nukritus dolerio kursui, prasidėjo bumas, viską pirkti iš JAV. Lietuviai, vargu ar sudarė didelę dalį internetinės komercijos, tačiau, po dolerio kritimo, vis daugiau lietuvių pradėjo pirkti iš JAV internetu, keisdami savo kasdienius įpročius. Gabenant vertingesnes prekes iš JAV, reikėjo ir reikia mokėti muito mokestį, bet tai netrukdė ir netrukdo dar ir dabar pirkti iš užsienio. Kai kurios prekės kainuoja pigiau, net ir sumokėjus muito mokestį.

2008 metų pabaigoje, krito ir UK svaro kursas. PVM kovoti su krize buvo sumažintas iš 17,5% iki 15%. Dėl žemų kainų, gretutinių valstybių gyventojai, pradėjo važiuoti į Jungtinę Karalystę pirkti prekių.  Lietuviai pradėjo gabenti ir pardavinėti pigesnes prekes Lietuvoje, taip pat, daugelis Lietuvos žmonių pradėjo pirkti prekes UK parduotuvėse internetu išnaudodami elektroninius komercinius privalumus, keisdami savo įpročius ir lanksčiai taikydamiesi, prie susidariusios situacijos. Šiuo atveju, nereikia mokėti ir muito mokesčio, nes esame Europos sąjungoje.

Dabar, Lietuviai padidino PVM, ir tuo pačiu metu Lenkijos zlotas buvo devalvuotas patyrė nuosmukį, kas sukėlė sąmyšį Lietuvos rinkoje. Lenkijoje kuras kainuoja pigiau, maistas pigiau, net ir buitinę techniką žmonės važiuoja pirkti į gretimą valstybę. Seimo Biudžeto ir finansų komiteto vadovas Kęstutis Glaveckas mano, jog LT praranda apie 100 mln. litų kas mėnesį. Dėl didelio poreikio, net Lietuvos mėsos perdirbėjai veža mėsą į Lenkiją.

Šiais trimis aukščiau aprašytais pavyzdžiais matome, jog 21 amžiuje technologijų plėtra verčia kiekvienai įmonei tapti konkuruojančiai, ne tik savo šalies vidaus rinkoje, bet tapti daug lankstesnei ir konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Valstybė turi pradėti skatinti konkurenciją. Kiekvienas padorus verslininkas ieško tų būdų, kaip savo verslui sutaupyti pinigų, būti mobiliam, skaičiuoja ar jam apsimoka kelti savo verslą į gretimas valstybes. Valstybė, ne tik turi suteikti sąlygas saviems likti ir plėtoti ekonomiką, bet ir skatinti konkuruoti su kitomis valstybėmis, kad į jų šalį atsikeltų kitų šalių įmonės. Dabar matome, kaip įmonės bėgą į lengvatinių mokesčių zonas.

Turime pradėti konkuruoti, su kaimyninėmis valstybėmis, ir galiausiai pasauliniu mastu. Interneto įmonės tą jau daro, deja valstybė vis delsia, ir grimzta. Geras verslininkas yra tas, kuris yra mobilus, prisitaikantis lanksčiai ir greitai prie iškylančių iššūkių.  Suprantam, kad valstybė yra didelis ir keblus mechanizmas, ir tam reikia labai daug laiko,  o to reikės kažkada siekti, nes tai neišvengiamas procesas. Kuo vėliau pradėsime, tuo sunkiau bus ateityje.