Pastaruoju metu vis garsiau ir garsiau skamba pavojaus varpai piratų uostuose—bent jau taip teigia žiniasklaida. Bet kaip yra iš tiesų? Kaip baigsis kova prieš failų mainų entuziastus? Ir negi visa tai virto opia visuomenės problema tik technologijų amžiuje?
Mano galva, įvykiai besiklostantys šiomis dienomis emocijų kiekiu prilygsta revoliucijai. Bet mūsų tema yra informacijos mainai ir intelektinės nuosavybės skolinimasis arba vagystės—patys ryškiausi pavyzdžiai slypi meno istorijoje; Kaskart, kai įvairių kartų menininkai (skirtingais laiko etapais) pradėdavo eksponuoti savo kūrinius, kurie savo paskirtimi paprieštaraudavo visuomenėje nusistovejusiems įpročiams ir normoms, nuvilnydavo nepasitenkinimo ir agresijos bangos. Vienas kubizmo tėvų, Pablo Picasso, „pasiskolino“ ir „išgrynino“ egiptiečių hieroglifus—mat jie buvo aiškūs ir suprantami savo struktūra kiekvienam (akis—migdolo formos plyšys veide; kojos ir rankos matomos—žmogus sveikas, etc), kad menininkas net nesuabejojo nugvelbdamas (kaip pasakytų šiuolaikiniai anti-piratai) ir panaudodamas juos savo darbuose.
Andy Warhol dažnai nė neprisiliesdavo prie savo meno kūrinių—visą darbą už jį įvykdydavo jo studijos darbininkai. Viršininkui padiktavus kokią fotografiją iš laikraščio įklijuoti į nurodytos spalvos foną gimdavo naujas meno kūrinys, kuris sukeldavo diskusijas apie tai, kas yra menininkas, o ką jau kalbėti apie intelektinę nuosavybę ir piratavimą.
Tikriausiai jau supratote, ką bandau pasakyti: abu minėti menininkai šiais laikais būtų laikomi piratais, jeigu ne jų pačių sukeltos revoliucijos mene prieš keliasdešimt metų. Abu jie (ir begalės kitų žmonių pasaulio istorijoje) sukėlė didžiulius ginčus apie intelektinę nuosavybę, darbą, ją kuriant, ir užmokestį už jos naudojimą: vieni teigė, kad pasekmės yra svarbesnės, nei veiksmas (t.y. kad geresnio produkto sukūrimas yra daug svarbiau, nei tai, kad idėja jam sukurti buvo pasiskolinta), kai tuo tarpu kiti šūkavo, kad buvo pavogta jų teisė „sukurti tą patį, tik vėliau“. Bet kas gi svarbiau: ar judėjimas tobulybės link kuo greičiau, ar pasipelnymas iš to?
Aš suprantu, kad mano mintis gali būti kiek miglota—tačiau aš bandau palyginti buvusias kontroversiškas idėjas ir jų atitikmenis šių laikų visuomenėje. Daugelis piratų žino arba bent jau girdėjo už ką stovi „Creative Commons“ organizacija: jie stengiasi palengvinti žmonėms dalintis savo kūriniais ir idėjomis—su sąlyga, kad autorius nebus pamirštas, arba, kad kūrinio idėja išliks ta pati, bet pateikimas gali būti visiškai kitas. Esmė—tobulinti produktus, šviesti visuomenę, dalintis savo idėjomis ir skatinti tai daryti kitus, pabrėžiant autoriaus teises ir „skolintojosi“ atsakomybę.
Man atrodo, kad piratavimas šiais laikais ir yra dalinimasis duomenimis siekiant aukštesnio tikslo: intelektualios muzikos, emocianalių filmų ir t.t. Tačiau yra žmonių, kurie, kaip ir anuomet, dabar šūkauja, kad tai jie yra aukos, kad jie kenčia dėl žmonių, kurie neperka jų muzikos vien dėl to, kad ją yra jau girdėję ir tas garsų kratinys su bukais tekstais potencialiems pirkėjams visai nepatiko. Kaip jau minėjau: visuomet yra žmonių, kurie siekia vien tik pelno, o kitoje fronto pusėje visuomet stovi žmonės, kurie kovoja už tobulesnę visuomenę ir aplinką. Ir taip jau atsitiko, kad dabar frontas atskyrė žmones, kurie naudojasi internetu rinktis prekes, už kurias jie norės sumokėti ateityje ir taip įnešti savo įnašą į natūralią evoliuciją, ir tuos, kurie siekia parduoti pirmiesiems jų teisę rinktis. Ne visai sąžininga…
Pabaigai užduosiu tik porą klausimų, kuriuos kviečiu aptarti komentarų skiltyje: kokia yra piratavimo samprata dabar ir už ką stovi baisioji media pramonė taip aršiai kovojanti prieš piratavimą?